Kaip visi žinome, plastikinių maišelių pėdsakai pasklido beveik visuose pasaulio kampeliuose – nuo triukšmingų miesto centrų iki sunkiai pasiekiamų vietų. Yra baltosios taršos rodikliai, o plastikinių maišelių keliama tarša tampa vis rimtesnė. Šiam plastikui suirti reikia šimtų metų. Vadinamoji degradacija – tai tik mažesnio mikroplastiko egzistavimo pakeitimas. Jo dalelių dydis gali siekti mikronų ar net nanometrų skalę, sudarant įvairių formų nevienalyčių plastiko dalelių mišinį. Dažnai sunku tai pastebėti plika akimi.
Vis labiau didėjant žmonių dėmesiui plastiko taršai, terminas „mikroplastikas“ vis labiau atsirado žmonių pažinime ir pamažu patraukė visų visuomenės sluoksnių dėmesį. Taigi, kas yra mikroplastikas? Paprastai manoma, kad jo skersmuo mažesnis nei 5 mm, daugiausia susidaro iš mažų plastiko dalelių, tiesiogiai išmetamų į aplinką, ir plastiko fragmentų, susidarančių skaidantis didelėms plastiko atliekoms.
Mikroplastikas yra mažo dydžio ir sunkiai matomas plika akimi, tačiau jo adsorbcijos pajėgumas yra labai didelis. Susijungęs su jūros aplinkoje esančiais teršalais, jis suformuoja taršos sferą ir kartu su vandenyno srovėmis nuplaukia į įvairias vietas, dar labiau išplėsdamas taršos mastą. Kadangi mikroplastiko skersmuo yra mažesnis, jį labiau tikėtina praryti vandenyne gyvenantiems gyvūnams, paveikdamas jų augimą, vystymąsi ir dauginimąsi bei sutrikdydamas gyvybės pusiausvyrą. Patekęs į jūros organizmų organizmą, o vėliau per mitybos grandinę į žmogaus organizmą, jis daro didelę įtaką žmonių sveikatai ir kelia grėsmę žmonių sveikatai.
Kadangi mikroplastikas yra taršos nešiotojas, jis dar vadinamas „PM2,5 vandenyne“. Todėl jis dar vaizdžiai vadinamas „PM2,5 plastiko pramonėje“.
Jau 2014 m. mikroplastikas buvo įtrauktas į dešimties neatidėliotinų aplinkosaugos problemų sąrašą. Gerėjant žmonių informuotumui apie jūrų apsaugą ir jūrų aplinkos sveikatą, mikroplastikas tapo aktualia jūrų mokslinių tyrimų tema.
Šiomis dienomis mikroplastikas yra visur, ir iš daugelio mūsų naudojamų buitinių produktų mikroplastikas gali patekti į vandens sistemą. Jis gali patekti į aplinkos kraujotakos sistemą, į vandenyną iš gamyklų, oro ar upių arba į atmosferą, kur atmosferoje esančios mikroplastiko dalelės dėl oro reiškinių, tokių kaip lietus ir sniegas, nukrenta ant žemės, o tada patenka į dirvožemį arba upių sistema pateko į biologinį ciklą ir galiausiai biologinio ciklo metu patenka į žmogaus kraujotakos sistemą. Jo yra visur – ore, kuriuo kvėpuojame, vandenyje, kurį geriame.
Klajojančius mikroplastikus lengvai suėda žemesnės mitybos grandinės gyvūnai. Mikroplastikas negali būti virškinamas ir gali nuolat egzistuoti tik skrandyje, užimdamas vietą ir sukeldamas gyvūnų ligas ar net mirtį; mitybos grandinės apačioje esančius gyvūnus suės aukštesnio lygio gyvūnai. Mitybos grandinės viršuje yra žmonės. Daug mikroplastiko yra organizme. Patekusios į žmogaus organizmą, šios nesuvirškinamos mažos dalelės padarys nenuspėjamą žalą.
Plastiko atliekų mažinimas ir mikroplastiko plitimo pažabojimas yra neišvengiama bendra žmonijos atsakomybė.
Mikroplastiko problemos sprendimas – sumažinti arba pašalinti taršos šaltinį nuo pat pradžių, atsisakyti naudoti plastikinius maišelius su plastiku, nešiukšlinti plastiko atliekų ir jų nedeginti; atliekos šalinamos vieningai ir neteršiančiai arba giliai užkasamos; remti „plastiko draudimą“ ir viešinti švietimą apie „plastiko draudimą“, kad žmonės būtų budrūs dėl mikroplastiko ir kitokio gamtinei aplinkai žalingo elgesio bei suprastų, kad žmonės yra glaudžiai susiję su gamta.
Pradėdami nuo kiekvieno žmogaus, kiekvieno žmogaus pastangomis, galime padaryti gamtinę aplinką švaresnę ir suteikti natūraliai kraujotakos sistemai tinkamą veikimą.
Įrašo laikas: 2022 m. vasario 25 d.